XXXIII eilinis sekmadienis
Pasimokykite i? palyginimo su figos med?iu: kai jo ?aka sumink?t?ja ir sprogsta lapai, jūs ?inote, jog artinasi vasara. Taip pat i?vyd? tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenks?io. I? ties? sakau jums: nepraeis n? ?i karta, kol visa tai ?vyks. Dangus ir ?em? praeis, o mano ?od?iai nepraeis. Ta?iau tos dienos ar tos valandos niekas ne?ino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik T?vas. (Mk 13,24-32)
BUD?JIMAS: ILG?TIS IR LAUKTI
I?girsti Dievo kvietim? bet kuris laikas yra tinkamas. Mūs? ?emi?kojo gyvenimo pabaiga visuomet yra staigmena…
Netgi tuomet, kai atsisveikinimas su ?iuo pasauliu ateina po ilgos ir kankinan?ios ligos, vien? kelio etap? baigianti ir atverianti kit?, galutin?, tikrov? akimirka nei?vengiamai rei?kia egzistencin? sukr?tim?. Tada trūkin?ja visi jausminiai ry?iai, u?temsta saul?, m?nulis daugiau nebeatspindi ?viesos, ir nuo mūs? kasdienyb?s dangaus ?vaig?d?s pabyra ?emyn. Nei?vengiamas atsiskyrimo jaudulys…
Tada da?nai ?mon?s nei?vengia ir skausming? svarstym?: kokia yra mūs? gyvenimo prasm?? Kurlink mus veda viltis? Būna, kuomet net kalb?ti nebegalintis ?mogus ?? klausim? i?sako savo akimis.
Vie?pats J?zus kvie?ia mus nebijoti ?velgti ? ateit? ir nuolat bud?ti, ragindamas i?mokti pamatyti Jo at?jimo ?enklus. Taip mūs? gyvyb?s simboliu tampa figos medis pavasar?, kuomet ?akas nus?ja pirmieji lapeliai. Tada ?inome, jog ateina vasara…
Ka?kas pana?aus yra ir su mūs? gyvenimu. Matydami praeinan?ias dienas, valandas ir sekundes, mokom?s suprasti, jog visuomet yra ?tinkamas metas“.
Tai metas, priklausantis Vie?pa?iui, Jo at?jimui, susitikimui su Juo, am?inos ?vent?s prad?ia. Visa tai mums pa?ad?jo J?zus, ta?iau mums, ?takojamiems ?mogi?ko, mirties baim?s paveikto trapumo, labai sunku tai suprasti ir tuo ?tik?ti. Kur kas da?niau matome i?vargintus, ligos sunaikintus, tragi?kuose ?vykiuose su?alotus kūnus, tod?l ir pasiduodame būsenai, kurioje stinga ?viesos ir tik?jimo.
Ta?iau J?zus ragina ?velgti pla?iau, tik?ti Jo ?od?iais ir pasitik?ti Juo. Kitais ?od?iais galima būt? pasakyti, jog mes esame raginami apsispr?sti, kas mums yra svarbiau: mūs? menkumas ar Vie?paties pa?adas?
J?zaus atsakymas kupinas ?velnumo. Jis kalba apie i?rinktuosius, kurie niekuomet nebus pamir?ti, kurie yra kvie?iami ? meil?s susitikim? su T?vu. ?is susitikimas tikrai yra ?manomas, netgi u?tikrintas, jei mes gyvenome meil?s gyvenim?, jei mūs? trapi ir menka būtis buvo kupina gailestingumo, ramyb?s, ?irdies neturto, pasi?ventimo teisingumui, d?mesingumo vargui ir vargstantiems, pasiry?imo i?k?sti persekiojimus vardan mūs? vis? Mokytojo J?zaus, drauge i?laikant ?irdies nuolankum?. Jei visi ?ie mūs? gyvenimo vaisiai, kuriuos J?zus buvo i?sak?s savo palaiminimuose, buvo mūs? gyvenimo pasirinkim? pagrindu, kod?l tur?tume bijoti Vie?paties at?jimo? Susitikimas su Juo, nors akimirkai ir rei?kia bais? ir skausming? vis? ?mogi?k? jausm? nutrūkim?, atperka visa tai Karalyst?s laime, kai viskas tampa ai?ku ir kiekvienas ?mogus, kur? mylime, perkeistas ir naujas am?iams lieka mūs? gyvenime. Tai rei?kia: būti apgl?btiems Dievo meil?s.
Jei mes rūpinam?s kiekvien? savo gyvenimo akimirk? gyventi vienyb?je su Vie?pa?iu, kod?l tur?tume stengtis su?inoti Jo at?jimo dien? ir valand?? Juk mes jau esame su Juo. Kai ateis ta diena, kuomet J?zus pasibels ? mūs? ?irdies duris, kviesdamas eiti su Juo, suprasime, kad tai n?ra pirmas kartas, kad jau daugyb? kart? Jis jau buvo at?j?s pas mus, nor?damas būti drauge. Pakanka tik prisiminti skausmo ir kan?ios met?, pakeltas skriaudas ir neteisybes, i?k?stas ligas, pam?styti apie d?iaugsm?, patirt?, bendraujant su savo artimaisiais, pagelbstint ?mogui, atiduodant tai, kas gal ir mums patiems buvo reikalinga, dar kart? pajusti ramyb?, u?plūdusi? ?ird? maldos metu, ir suprasime, jog Vie?pats mus nuolat veda pirmyn.
Mes laukiame ir jau esame kartu, ilgim?s ir budime, ?inodami, ?jog Jis jau arti, prie slenks?io“…
(Mons. Adolfas Gru?as)
