Kristus, Visatos Valdovas
Anuo metu Pilotas paklaus? J?z?: ?Ar tu esi ?yd? karalius?“ J?zus atsak?: ?Ar nuo sav?s ?ito klausi, ar kiti apie mane tau pasak??“ Pilotas tar?: ?Bene a? ?ydas?! Tavoji tauta ir auk?tieji kunigai man tave ?skund?. Sakyk, k? esi padar?s?“ J?zus atsak?: ?Mano Karalyst? ne i? ?io pasaulio. Jei mano Karalyst? būt? i? ?io pasaulio, mano tarnai juk kovot?, kad nebū?iau atiduotas ?ydams. Bet mano Karalyst? ne i? ?ia.“ Tuomet Pilotas j? paklaus?: ?Vadinasi, tu esi karalius?“ J?zus atsak?. ?Taip yra, kaip sakai: a? esu karalius. A? tam esu gim?s ir at?j?s ? pasaul?, kad liudy?iau ties?. Kas tik brangina ties?, klauso mano balso.“ (Jn 18, 33b–37)
KARALYST?
Dievo karalyst?, arba dangaus karalyst? – tai viena i? da?niausiai pasikartojan?i? s?vok?: tiek Senajame Testamente, tiek Evangelijoje, o ypa? J?zaus pamoksluose. Tiesa, Kristus, u?uot apie j? kalb?j?s tiesiogiai, pasinaudodamas doktrininiais teiginiais ir dogmatiniais apibr??imais, mieliau j? pristatydavo miniai vaizdingiau, pasitelkdamas ypating? Jam ir mokiniams brang? stili? – palyginim? kalb?.
J?zaus pasakojimuose Karalyst? kartais lyginama su ?emdirbyst?s pasauliu, kur yra s?j?jas, dygstanti s?kla, laukas, kuriame yra pasl?ptas lobis, arba kuriame kartu su geru grūdu gali augti ir pikt?ol?s. Kitais atvejais J?zaus lūpose Karalyst? yra kasdienio darbo dalis: ne tik ūkininko, bet ir to, kuris minko te?l? su raugu, kad i?kept? duon?, to, kuris i?plaukia ? jūr? u?mesti tinkl? ir pagauti ?vairiausi? ?uv?, to, kuris eina ie?koti lobi? ar brangi? perl?. Dar J?zus mini Karalyst?, kuri ??vyksta“ susidarius tam tikrai situacijai, pavyzd?iui, kai ?mogus dirba ?eimininkui, kuris patiki savo turt? tarnams ir po ilgo laiko nori pamatyti j? darbo vaisius, arba kai ?eimininkas pasigaili ir atleid?ia skolas tiems, kurie negali j? sumok?ti, arba kuris savo vynuogyno darbininkams moka vienodai, galbūt sukeldamas nepasitenkinim? tarp geradari?, arba kuris vietoje to, kad pakviest? visus ? savo sūnaus vestuvi? pokyl?, sulaukia sve?i? atsisakymo ir tada ?sileid?ia visus ?manomus ir ne?manomus asmenis. Bet kokiu atveju J?zaus palyginimuose Karalyst? visada yra ka?kas tokio, kas yra susij? su kasdienybe, su situacijomis, susiklostan?iomis kasdieniniame gyvenime, su nusistatymais, kuriuos laikas nuo laiko ?monija u?ima Dievo at?vilgiu.
Taip yra tod?l, kad J?zaus skelbiama Dievo karalyst? buvo, yra ir visada bus ?monijos istorijos dalis, tiesa, ne tomis formomis, kuriomis da?nai buvo norima j? pavaizduoti. Krik??ionys painiojo Dievo Karalyst? su ?emi?k?ja karalyste, su imperija, kuriai net suteik? ??ventosios“ vard? ir kurios vardan kariavo ?iaurius karus bei j?ga paverg? kit? kalb?, rasi? ir religij? ?mones. Buvo ir naujesni? ir ?moderni?kesni?“ bandym?, kuriais siekta Dievo karalyst? sutapatinti su Ba?ny?ia, reikalaujan?ia j? suvokti kaip ?tobul? visuomen?“, prie?pastatydama save pasaulietinei liberaliai valstybei, neturin?iai tikr? vertybi? ir orientyr?.
A?iū Dievui, ?iandien n? vienas i? mūs?, krik??ioni?, neturi ??ūlumo Dievo karalyst?s tapatinti su Ba?ny?ia ar bet kuria kita ?emi?k?ja karalyste. Vis d?lto mums dar daug ko reikia i?mokti, kad atrastume gili? Kristaus karaliavimo, kur? kasmet i?kilmingai ?ven?iame, u?baigdami liturginius metus ir prie? prad?dami adventin? kelione, prasm?.
Mes, J?zaus mokiniai, neabejojame, kad Kristus yra visatos ir istorijos Karalius. Tuo tvirtai tikime ir jau?iame Jo karali?kum? bei vie?patavim? vir? visko. Ta?iau neturime leisti, kad mus suklaidint? i?kilmingos intonacijos, ypa? ?io sekmadienio pirmajame ir antrajame skaitiniuose, kur vartojami apokaliptinei ar eschatologinei literatūrai būdingi ?vaizd?iai ir posakiai.
J?zaus karali?kume n?ra nieko imperinio ar antgamti?ko. Taip, ?ia kalbama apie am?inyb?, ta?iau ji yra sukurta i? ?mogi?kumo, laikinumo, aukos, mirties, vedan?ios ? am?in?j? i?ganym?. Taip pat ir pokalbis tarp Piloto ir J?zaus padeda mums suprasti, kad Kristaus karalyst? n?ra pagr?sta galia ir smurtu, juk, kaip pastebi J?zus: ?Jei mano karalyst? būt? i? ?io pasaulio, mano tarnai juk kovot?, kad nebū?iau atiduotas ?ydams. Bet mano karalyst? ne i? ?ia“.
Tai karalyst? ?pasaulyje“, bet ne ?i? pasaulio“…
Tai Karalyst?, kurioje i?stumiama priklausymo tik vienai tautai logika ir ?teisinama visuotin? pilietyb?, neskiriant ras?s, kalbos, socialin?s kilm?s ar kultūros…
Tai karalyst?, kurioje ?mogus ne kovoja, kad apgint? tai, k? turi, bet tarnauja kitiems, net savo prie?ams, kad laim?t? tai, ko dar nepasiek?, tai yra, visuotin? taik? ir taut? brolyb?…
Tai Karalyst?, kurioje kiekvienas turi prisiimti savo atsakomyb? ir paliudyti ties? ne tod?l, kad ?kiti mums apie J? pasak?“, bet tai, k? pats suprato ir i?gyveno…
Mokytojas visada mums sakys: ?Taip yra, kaip sakai: a? esu karalius“, kad primint?, jog Jo akivaizdoje ne?manoma neu?imti pozicijos.
Taip, tai yra karalyst?, kurioje mūs? Karalius prisistato ?em?s galingiesiems su karūna ant galvos, bet ta karūna supinta i? er?k??i?, su skeptru rankoje, bet vietoje jo Jis laiko nendr?, karali?kame soste, ant kurio, ta?iau, nes?dima, bet ant kurio nukry?iuojama.
Mūs? Karalius… ir mes su Juo: nukry?iuoti vis? istorijos nukry?iuot?j? būryje, nugalintys, nes nukry?iuoti…
Adolfas Gru?as