Ukraina. Kunigas I. Makaras – apie gyvenim? ir artimo meil? zvimbiant kulkoms
?Mano parapijie?iams didel? ?spūd? paliko tai, kad a?, kaip kunigas, j? nepamir?au net tada, kai d?l Rusijos invazijos buvau priverstas i?vykti ir jie ?ia liko be kunigo daugiau nei a?tuonis m?nesius.“
Tai interviu Vatikano radijui sak? Ukrainos graik? katalik? kunigas Ihoris Makaras, tarnaujantis Chersono regione nuo 2005 m. Nors parapijos klebonas visada susidurdavo su daugybe i??ūki?, didelio masto invazija buvo ypatingas i?bandymas.
V?l s?ti kvie?ius, tikintis gero derliaus, bet nebūti u?tikrintais, kad netrukdys oro s?lygos, stichin?s nelaim?s ar kiti nenumatyti ?vykiai. Taip dirba ūkininkai, bet ne tik. S?klos gali būti meil?, gerumas, ?od?iai, ?inios ir visos kitos vertyb?s, kurios daro mus ?mon?mis. Kai kun. Makaras, kil?s i? Lvivo srities, prie? beveik dvide?imt met? prad?jo tarnyst? keliuose kaimuose Chersono pakra?tyje, atrod?, kad ten net nebuvo tinkama ?dirva“: jo trijose parapijose buvo labai ma?ai ?moni?, daugiausia kilusi? i? Vakar? Ukrainos. Dar prie? prasidedant karui, buvo nutarta In?enerne statyti koply?i?, nors ?moni? buvo ma?ai, ir kunigas vis galvojo: ?Kam a? j? statau?“. Atsakym? ? savo klausim? kunigas gavo po didelio masto Rusijos invazijos, tiksliau – po Chersono i?laisvinimo.
Rusijai prad?jus kar?, graik? apeig? katalik? kunigas su ?mona ir keturiais vaikais gyveno Antonivkoje, ties kuria dabar eina demarkacijos linija. Kunigas su ?eima i?vyko, ta?iau neapleido savo parapij?, steng?si jas remti tiek dvasi?kai, tiek materialiai – ?steig? valgykl? stokojantiems, ? kuri? siunt? maist?, parapijie?iams teik? vaistus, higienos priemones. Kartais si?sdavo siuntinius ? Ole?kio vaik? su negalia namus, ta?iau ne?inojo, kas paskui nutiko vaikams, nes jie buvo i?ve?ti ne?inoma kryptimi.
I?laisvinus dal? Chersono, kunigas Ihoris gr??o ? savo parapijas. V?l poky?iai, kitos aplinkyb?s, bet tarnyst? ta pati, tro?kimas būti su savo ?mon?mis. Jo ?eima liko Ternopilyje ?alies Vakaruose, o kunigas, kur? laik? glaud?sis pas parapijie?ius, persik?l? ? pastoracijos centr? Zelenivkoje, dabar daug d?mesio skiria socialiniams ?sipareigojimams, kov? tapo Chersono Caritas direktoriumi, rūpinasi ?vairios paramos teikimu ?mon?ms. Kunigas pasakoja, kad neseniai ?kūr? erdv? vaikams rūsyje, kuris taip pat gali būti naudojamas kaip oro antskryd?io priedanga, nes vaikai neina ? mokykl?, neina ? dar?el?, u?si?mimai vyksta tik nuotoliniu būdu ir vaikai laimingi, kad gali susitikti, pa?aisti kartu.
Nors karas tebevyksta ir kunigas Ihoris, kaip daugelis kit? i?tikimai savo kaimenei atsidavusi? dvasinink?, kasdien susiduria su i??ūkiais – gyvenimas rodo, kad j? pastangos, noras ?s?ti“ duoda vaisi?. Jis pasakoja, kad jo parapijie?iai buvo sujaudinti, kad net kai buvo priverstas i?vykti kuriam laikui d?l invazijos, j? nepamir?o, rūpinosi jais. Prie? kar? liturgijoje sekmadien? dalyvaudavo 15–20 ?moni?, dabar, kai jis gr??o, kiekvien? sekmadien? susirenka 150–250 ?moni?. Daug kas prad?jo lankytis ba?ny?ioje sakydami: ?Tik kai praradome laisv? ir visk?, supratome, koks Dievas svarbus mūs? gyvenimuose“.
Chersone da?niau nei kitur girdimi sprogimai, bombardavimai, oro pavojaus sirenos, ?ia gyventi i?ties pavojinga, bet ?mon?s tebegyvena, o kunigo Ihorio pa?aukimas – būti su jais, su tais, kurie liko, patarnauti jiems, nes jie nori klausytis Dievo ?od?io, ateiti ? parapij?, kuri yra j? vienintel? paguoda, ?ia jie gali susitikti ir su kitais bendruomen?s nariais.
Ma?oji ba?ny?ia In?ernene, kuri? nutar? statyti prie? kar? ir kurioje i? prad?i? lankydavosi vos keli ?mon?s, dabar nuolat sulaukia 50–70 ?moni?. Kunigas sako suprat?s, kad tai Dievo Apvaizda j? pastūm?jo statyti ba?ny?i?, nes dabar ateina ?mon?s, ja d?iaugiasi, nudirba visus reikalingus darbus, nes sako, kad Dievas – vienintelis j?g? ?altinis gyventi. Dievas, malda suteikia j?g? ir kunigui Ihoriui. ?moni? akys jam teikia ?kv?pimo, nes jie pasitiki kunigu, laukia jo paraginimo ir palaikymo. Kunig? labai remia jo ?eima, kai nuvyksta j? aplankyti, suteikia jam entuziazmo t?sti veikl?, kad gal?t? toliau su bendruomene vykdyti Ba?ny?ios misij?. Ir, nepaisant nuolatini? sprogim?, ?mon?s kartais gali pasid?iaugti, pajusti, kad yra ne vieni.
(D?/Pope)
