Septynioliktasis eilinis sekmadienis
J?zus nuvyko anapus Galil?jos, arba Tiberiados, e?ero. J? lyd?jo didel? minia, nes ?mon?s mat? stebuklus, kuriuos jis dar? ligoniams. J?zus u?kop? ? kaln? ir ten atsis?do kartu su mokiniais. Art?jo ?yd? ?vent? Velykos. Pak?l?s akis ir pamat?s, kokia daugyb? pas j? at?jusi, J?zus paklaus? Pilyp?: ?Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klaus? m?gindamas j?, nes pats ?inojo, k? darysi?s. Pilypas jam atsak?: ?U? du ?imtus denar? duonos neu?teks, kad kiekvienas gaut? bent po gabal?l?“. Vienas i? mokini?, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasak?: ??ia yra berniukas, kuris turi penkis mie?in?s duonos kepaliukus ir dvi ?uvis. Bet k? tai rei?kia tokiai daugybei!“ J?zus tar?: ?Susodinkite ?mones!“ Toje vietoje buvo daug ?ol?s. Taigi jie sus?do, i? viso kokie penki tūkstan?iai vyr?. Tada J?zus pa?m? duon?, sukalb?jo pad?kos mald? ir dav? i?dalyti visiems ten s?dintiems; taip pat ir ?uv?, kiek kas nor?jo. Kai ?mon?s pavalg?, jis pasak? mokiniams: ?Surinkite likusius k?snelius, kad niekas nepra?ūt?“. Taigi jie surinko ir i? penki? mie?in?s duonos kepal?li? pripyl? dvylika pintini? gabaliuk?, kurie buvo atlik? nuo valgiusi?j?. Pamat? J?zaus padaryt? ?enkl?, ?mon?s sak?: ?Jis tikrai yra tas prana?as, kuris turi ateiti ? pasaul?“. O J?zus, suprat?s, kad jie ruo?iasi pasigriebti j? ir paskelbti karaliumi, v?l pasitrauk? pats vienas ? kaln?. (Jn 6, 1–15)
GYVENIMO SAKRAMENTAS
Duonos padauginimo stebuklas nei?dildomai ?sispaud? vis? J?zaus mokini? atmintyje. Tai vienintelis stebuklas, apie kur? kalba visi keturi evangelistai. Tai ne vien stebuklas, bet taip pat ir ?enklas, padarantis ply?? paslaptyje, tai ?vykis, leid?iantis suprasti J?z?. Jis turi duonos visiems, tarsi sakyt?: a? duodu gyvenim?, padauginu gyvenim?! I? ties? J?zaus rankos gyd? ligonius, ?od?iai guod? ir gyd? ?moni? ?irdis, o duonos padauginimas rei?k? visa tai, kas duoda j?g? ?mogaus gyvenimui ?ioje ?em?je.
Penki tūkstan?iai vyr?, susirink? ant kalno, vietoje, kur labiausiai galima pajusti Dievo artum?… Jie alkani, j? kūnui reikia maisto, o ?irdys alksta Dievo. Ten yra ?mogus, turintis mie?in?s duonos. Mie?iai yra pirmieji sunokstantys javai, tod?l ?ie mie?in?s duonos kepal?liai visiems tampa naujo gyvenimo simboliu, netgi berniukas, atiduodantis savo menk? turt?, rei?kia u?gimstant? nauj? ?mog?.
Kaip tik apie tok? nauj? ?mog? savo stebuklu ir prabyla J?zus. J?zaus niekas nieko nepra??. Tai Jis pirma vis? pasteb?jo situacij? ir susirūpino: ?I? kur imsime duonos jiems pavalgydinti?“. J?zaus atidum? palydi berniuko dosnumas: jo taip pat niekas nepra??, ta?iau jis visa, k? tur?jo, atidav? ? J?zaus rankas. Ties? sakant dar prie? duonos padauginim? ?vyko tas pirmasis nedidelis stebuklas. Vietoje prad?j?s galvoti apie tai, kad penki kepal?liai penkiems tūkstan?iams ?moni? yra tu??ias reikalas, ir jais ne?manoma numal?inti minios alkio, vietoje prad?j?s rūpintis tuo, kad jis pats yra i?alk?s, berniukas atidav? visk?, k? tur?jo, nem?stydamas, ar tai daug, ar ma?ai. Papras?iausiai jis atidav? visk?!
Egzistuoja ka?kokia paslaptinga dievi?ka taisykl?, kuri padaro, kad tada, kai ?mano“ duona tampa ?mūs?“ duona, ?vyksta stebuklas. Badas nugalimas ne tada, kai galima prisivalgyti iki soties, bet tada, kai netgi ir netur?damas labai daug, ?mogus pasidalija tuo su kitais. Pasaulyje yra daug duonos ir ja pasidalijus, pakakt? visiems. Evangelija kalba apie pasidalijim?, apie nesibaigian?i? duon?. Mes negalime suvokti, kaip ?vyko stebuklas ir niekuomet to nesuprasime. Jis ?vyko, ir ?mon?s, tai matydami, steb?josi Vie?pa?iu. Ai?ku viena, kol ?mon?s perdavin?jo vieni kitiems duon?, ji buvo vis? rankose.
Evangelistas Jonas J?zaus veiksmus nusako trimis ?od?iais: ?Pa?m? duon?, sukalb?jo pad?kos mald? ir dav? i?dalyti“. Juos gird?dami tuojau pat prisimename Eucharistin? Auk?, nes tokie patys ?od?iais skamba ir Mi?i? konsekracijos metu, ta?iau tai dar nebūt? visa J?zaus mums atne?toji ?inia. Tai kartu ir patvirtinimas, jog visas mūs? gyvenimas gali tapti sakramentu: paimti, d?koti, dovanoti. Mes nesame vis? daikt? valdovai. Jei tokiais save laikome, tuomet paniekiname tai, k? turime: or?, vanden?, ?em?, duon?… Visa tai, su kuo susitinkame, kas nepriklauso mums, yra i? kitur gauta gyvenimo dovana, kuri? privalome saugoti, taip, kaip stebuklingo padauginimo metu surinktus duonos liku?ius. Pasaulis turi savo ?ventum?, tod?l niekas neturi pra?ūti.
Mes mokom?s priimti ir laiminti… ?mones, duon?, Diev?, gro??, gyvenim? ir dalytis tuo. Pri?mimas, palaiminimas, pasidalijimas – tai mumyse tekan?ios Evangelijos versm?s, kurios atne?a ir tikr?j? laim?.
Adolfas Gru?as
