?e?tasis eilinis sekmadienis
Anuo metu pas J?z? at?jo raupsuotasis ir atsiklaup?s maldavo: ?Jei panor?si, gali mane padaryti ?var?.“ J?zus, pasigail?j?s jo, i?ties? rank?, paliet? j? ir tar?: ?Noriu, būk ?varus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo ?varus. J?zus liep? jam tuojau pasi?alinti ir smarkiai prigrasino: ??iūr?k, niekam nieko nepasakok! Eik pasirodyk kunigui ir u? pagijim? paaukok Moz?s ?sakyt? atna?? jiems paliudyti.“ O ?is bekeliaudamas prad?jo taip pla?iai skelbti ir skleisti ?vyk?, kad J?zus nebegal?jo vie?ai pasirodyti mieste. Jis laik?si u? miesto, negyvenamose vietose, bet ?mon?s i? visur rinkosi pas j?. (Mk 1, 40–45)
DIEVO ?STATYMAS
J?zaus i? Nazareto istorija persipyn? su daugybe kit? ?moni? istorij?. Fakti?kai visur mes galime surasti Jo p?dsakus ir niekuomet negalime būti tikri, kad tai tinkamai suvok?me. Viskas priklauso nuo to, ar pats J?zus nor?jo mums papasakoti apie save. ?iandien at?jo raupsuotojo eil?…
Evangelijoje minimas raupsuotasis neturi nei vardo, nei veido bruo??, nes jis yra kiekvienas ?mogus. Tai mes esame tas raupsuotasis, jo yrantis kūnas. Toks yra kiekvieno kūno likimas.
Raupsuotasis, kreipdamasis ? J?z?, vis? mūs? vardu klausia: ?Dieve, ko tu man linki?“ Net ir ?iais laikais girdime nuomon?, kad skausmas yra bausm? u? nuod?mes arba bent jau tokia yra ?Dievo valia“. Ka?kod?l visuomet siekiame, kad Dievo valia sutapt? su liūdnais, neigiamais ir, bet kuriuo atveju, nemaloniais mūs? gyvenimo ?vykiais.
Mes nesuprantame, k? tuo metu rei?k? būti raupsuotu.
Kunig? knygos ?od?iai apie tai kalba labai ai?kiai: visiems raupsuotasis yra vaik??iojantis numir?lis, atstumtasis. Raupsai yra odos liga. I? esm?s raupsuotieji buvo gyvi mirusieji, nes oda ?mogus lie?iasi su i?ore. Mums visiems reikia, kad mus kas nors mus glamon?t?, apkabint? ir liest?. Kiekviena gyvyb?, jei jos niekas nelie?ia, mir?ta nuo tylos. ?irdis gali mirti, jei yra niekam nereikalinga. ?yd? visuomen?je susirg?s raupsais ?mogus tur?jo gyventi u? miesto sien?, atokiau nuo vis?, o kam nors prie jo pri?jus, tur?jo ?aukti: ?Raupsuotasis, raupsuotasis“, ir skambinti varpeliu, prane?damas apie save. Buvo manoma, jog tai u?kre?iama liga.
Stebuklas ?vyko tod?l, kad J?zus pajuto u?uojaut?. Kunigams raupsuotasis yra atvejis, J?zui jis yra ?mogus, kuriam reikia pagalbos. Tod?l Vie?pats sulau?o draudim? ir palie?ia raupsuot?j?, ?inodamas, kad pagal ?statym?, Jis pats tampa ne?varus. ?i tema laikas nuo laiko kartojama visoje Evangelijoje pagal Mork? bei Pauliaus lai?kuose: ?statymai patys savaime n?ra svarbūs, bet tik tiek, kiek tarnauja ?mogui. J?zaus gailestingumas pakyla auk??iau ?statymo. Niekada nepamir?kime: Dievui ?mogus visada yra ?varus ir vertas daugiau, nei ?statymas.
Koks gra?us ?is J?zaus meil?s prisilietimas! Gera ?inoti, kad Dievas nesibjauri mūs? klaid? ir menkumo net tada, kai jos yra atstumian?ios ir purvinos. Kai ?mogus Jo gailestingumo ?aukiasi su nuolankumu ir tik?jimu, tokiam gailestingumo ribos neegzistuoja. Dievo meil? visada yra didesn? u? mūs? nuod?m?, nes Jis ?ino, kad, kai visi ?mog? atmeta, jam pirmiausia reikia meil?s.
Mums tikrai reikia ?tikinti save, kad Evangelija yra kitokia, kad mūs? Dievas yra kitoks! Ne mū?io lauke sukaupti nuopelnai suteikia mums laisv? pri?jim? prie Jo, bet mūs? tro?kimas susitikti su Juo. Mūs? nuod?m?s yra ne kliūtis, bet vartai ? Jo malon? ir meil?. Trumpai tariant, Dievas palie?ia tik tuos, kurie ?ino apie savo raupsus. Nuod?m? yra susitikimo su Juo vieta. Tik varge galime prisiliesti prie Gailestingumo.
Morkus mums primena, kad Dievas nori tik i?gydyt? vaik?. Dievas gydo. Jis nesukūr? nei mirties, nei raups?, nei karo. Mes ne?inome, kaip Dievas gydo, ta?iau ?inome, kad Jis to nepadarys, padidindamas stebukl? skai?i?. Mes ne?inome laik?, kada viskas i?sipildys, bet ?inome, kad Jis kovoja drauge su mumis, ?sitraukia ? mūs? veikl?, primindamas mums, kad Jis daro visk?, kad mes darytume visk?…
Reikia tik nepamir?ti, jog Dievas nori, kad ?būtume ?varūs“…
Adolfas Gru?as
