?ventoji ?eima
Pasibaigus Moz?s ?statymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nune?? J?z? ? Jeruzal? paaukoti Vie?pa?iui, – kaip para?yta Vie?paties ?statyme: ?Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pa?v?stas Vie?pa?iui“, – ir duoti auk?, kaip pasakyta Vie?paties ?statyme: ?Por? purpleli? arba du baland?iukus“.
Jeruzal?je gyveno ?mogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir ?ventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo ?ventosios Dvasios apreik?ta, kad jis nemirsi?s, kol pamatysi?s Vie?paties Mesij?.
?ventosios Dvasios paragintas, jis at?jo dabar ? ?ventykl?... ?ne?ant gimdytojams kūdik? J?z?, kad pasielgt?, kaip ?statymas reikalauja, Simeonas j? pa?m? ? rankas, ?lovino Diev? ir sak?: ?Dabar gali, Valdove, kaip buvai ?ad?j?s, leisti savo tarnui ramiai i?keliauti, nes mano akys i?vydo tavo i?gelb?jim?, kur? tu parengei vis? taut? akivaizdoje: ?vies? pagonims ap?viesti ir tavosios Izraelio tautos garb?“.
Kūdikio t?vas ir motina steb?josi tuo, kas buvo apie j? kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tar? motinai Marijai: ??tai ?is skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsik?limui. Jis bus prie?taravimo ?enklas, – ir tavo pa?ios siel? pervers kalavijas, – kad būt? atskleistos daugelio ?ird?i? mintys“.
Buvo prana?? Ona, Fanuelio dukt? i? Asero gimin?s. Ji buvo visi?kai susenusi. Po mergyst?s ji i?gyveno septynerius metus su vyru, o paskui na?laudama sulauk? a?tuoniasde?imt ketveri? met?. Ji nesitraukdavo i? ?ventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu pri?jusi, ?lovino Diev? ir kalb?jo apie kūdik? visiems, kurie lauk? Jeruzal?s i?vadavimo.
Atlik? visa, ko reikalavo Vie?paties ?statymas, jie sugr??o ? Galil?j?, ? savo miest? Nazaret?. Vaikelis augo ir stipr?jo; jis dar?si pilnas i?minties, ir Dievo malon? buvo su juo. (Lk 2, 22–40)
?MOGAUS APKABINIMAS
Marija su Juozapu atne?? Kūdik? ? Jeruzal? paaukoti Vie?pa?iui. Kūdikis yra duotas t?vams, ta?iau ?ie tuojau j? paaukoja kitai svajonei, kitam prie? j? atsiverian?iam keliui…
Taip yra su visais vaikais. Ne?iūrint vyraujan?io po?iūrio, jie nepriklauso t?vams, bet Dievui, pasauliui, savo pa?aukimui. Anot poeto, jie ?gyvena ateities namuose, kuri? mes negal?sime aplankyti net sapne“.
Marija su Juozapu ateina ? Jeruzal?s ?ventykl?, ta?iau dar ant jos slenks?io J?z? paima kitos rankos. Tai ne kunig? ar levit?, bet dviej? sen? ?moni?, neu?iman?i? jokios pad?ties ?ventykloje, rankos. Juos jungia vienas dalykas: tai du ?simyl?j? Diev? ?mon?s. Senatv? pritemd? j? akis, ta?iau jose tebedega tro?kimas matyti Dievo darbus.
Simeono ir Onos asmenyse pasaulio senatv? apkabina am?in? Dievo jaunyst?. Tai kartu ir liudijimas apie Dievo viet? pasaulyje. Tikroji alternatyva kiekvienam tikin?iajam yra ne pasirinkimas tarp konservatori? ir progresyvi?j?, bet tarp mylin?i? ir pripratusi?, tarp einan?i? pirmyn ir prisitaikiusi?. J?zus nepriklauso ?ventyklai, bet ?mogui, kiekvienam trok?tan?iam susitikimo su Juo. Jis yra t?, kurie, kaip Ona, sugeba matyti daugiau, t?, kurie nesiliauja ilg?j?si ir lauk?, kaip Simeonas, t?, kurie jau?ia ir suvokia Diev?, kaip savo ateit?.
Simeonas paima ant rank? kūdik? J?z? ir ?lovina Diev?. I? ties? jis atlieka kunigi?k? veiksm?. Tai tikra liturgija, ?manoma visiems, i?skirtin? pareiga, kuri? prisimename, kalb?dami apie bendr?j? visos Dievo Tautos kunigyst?.
Senas vyras, tap?s vilties ?enklu, ir sena moteris, ?kv?pta ?ventosios Dvasios, ?lovina Diev?. Palaiminimas n?ra elito pareiga, bet d?iaugsmo perteklius, kur? kiekvienas gali paaukoti Dievui, būdamas ir ne ?ventykloje, o savo namuose. Dievas ?sikūnija savo kūriniuose: tuose, kuri? gyvenimas art?ja prie pabaigos, ir tuose, kurie tik skleid?iasi pavasario ?iedais. Taip pat ir Marija su Juozapu yra palaiminti, nes jie elgiasi pagal taisykles, ta?iau tuo pat metu sugeba priimti nenumatytus, atliktus ne pagal nustatytas apeigas ir stulbinan?ius dviej? prana?? palaiminimus.
Paskui Simeonas i?taria tris ?od?ius apie J?z?: Jis yra nupuolimas, atsik?limas ir prie?taravimo ?enklas. Trys ?od?iai, ?kvepiantys ir skatinantys jud?jim? pirmyn, o drauge leid?iantys matyti, kad viskas, kas vyksta, yra duota i? auk??iau.
J?zus, kaip nupuolimas. ?ia tenka kalb?ti apie mūs? ma?? ir dideli? stab? nuopuolius, mūs? kauk?mis ir melagyst?mis pasi?ymin?io pasaulio suardym?, nepilnaverti?ko ir ligoto dvasios gyvenimo sunaikinim?. J?zus at?jo sunaikinti viso to, kas naikina ?mog?, at?jo ne?ti kalavijo ir ugnies, kad nukirst? ir i?degint? visk?, kas prie?inasi ?mogi?kumui.
Jis yra ?ia atsik?limui: tai j?ga, pakelianti mus tada, kai manome, kad viskas mums jau yra baigta. ?i galyb? leid?ia prad?ti i? naujo net ir tada, kai viduje jau?iame tu?tum?, o akis u?gula tamsa ir sakome, jog jau nebematome ateities. Gyventi – tai rodyti begalin? kantryb?, vis pradedant i? naujo.
Kristus yra prie?taravimo ?enklas, nes Jis prie?tarauja mūs? vidutini?kumui, visoms neteisingoms mintims apie Diev?.
Visa tai vyksta ?eimoje, tod?l ?eima ir yra didinga. Ji privalo tik?ti savo kilnumu ir ?ventumu, kuriam vietos yra kiekvienuose namuose ir i? kuri? jis sklinda pasaulyje.
?ventoji ?eima…
Adolfas Gru?as
