蜜桃交友

Toks buvo Jono liudijimas, kai ?ydai i? Jeruzal?s atsiunt? pas j? kunig? ir levit? paklausti: ?Kas tu esi?“ Jis prisipa?ino nesigindamas. Jis prisipa?ino: ?A? nesu Mesijas!“ Jie ir v?l klaus?: ?Tai kas gi tu? Gal Elijas?“ Jis atsak?: ?Ne!“ – ?Tai gal tu prana?as?“ Jis atsak?: ?Ne!“ Tada jie t?s?: ?Tai kas gi tu, kad mes gal?tume duoti atsakym? tiems, kurie mus siunt?? K? sakai apie save?“ Jis tar?: ?A? – tyruose ?aukian?iojo balsas: Taisykite Vie?pa?iui keli?!, kaip yra kalb?j?s prana?as Izaijas“. Atsi?stieji buvo i? fariziej?. Jie dar j? klausin?jo: ?Tai kam tu krik?tiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei prana?as?“ Jonas jiems atsak?: ?A? krik?tiju vandeniu. O tarp jūs? stovi tas, kurio jūs nepa??state, kuris po man?s ateis, – jam a? nevertas atri?ti kurpi? dir?elio“. Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krik?tijo. (Jn 1,6-8.19-28)

PARODYTI DIEV?, mons. A. Gru?as

Jonas Krik?tytojas paslaptingai trauk? minias, nes buvo keistas ?mogus…

Jei laikysim?s Evangelijos teksto, Jonas Krik?tytojas nepasak? nieko ypa? ?domaus, nes tai, k? jis kalb?jo, yra tai, k? nuolat girdime kartojant mus mylin?ius ?mones. ?Elkis gra?iai, galvok apie tai, k? darai, atsiversk, būk geresnis, nustok dar?s tai, kas neteisinga“…

Jonas Krik?tytojas buvo patrauklus ?mon?ms ne tiek d?l savo argument?, kiek d?l savo asmenyb?s. Jonas buvo nestandartinis ?mogus, galbūt, pasakytume, keistuolis. Jo motyvai ir elgesys aplinkiniams buvo nesuprantami. Jis gim? nevaisingai porai, kuri nebesitik?jo susilaukti vaik?. Suaug?s gi jis v?l pasielg? ne taip, kaip kiti. Pagal ?yd? tradicij? jam buvo skirta kunigo tarnyst?, ta?iau jis pasirinko dykumos atsiskyr?lio gyvenim?.

Geroji ?ios istorijos naujiena yra tai, kad niekas negali nieko suprasti apie Evangelij? tol, kol nepamato jos keistosios, paslaptingosios pus?s.

Tai ?domu. Did?i?j? savo gyvenimo dal? praleid?iame jausdami, kad ka?kam priklausome ir stengiam?s nebūti vieni?i. Paskui tam tikru momentu suprantame, kad, nor?dami būti laimingi, privalome tapti kitokiais. Turime būti savimi, suvokti, kas i? ties? esame, ir kad neu?tenka būti tuo, ko i? mūs? tikisi kiti, neu?tenka būti t?v?, pedagog?, mus supan?i? ?moni? lūkes?i? i?sipildymu. Yra kita, keista, paslaptinga mūs? dalis, kuri? reikia atrasti, ir kol to nepadarome, mumyse yra ka?kas neatbaigto.

?ia prasme Jonas yra mums skirta dovana. Visas jo gyvenimas gali būti suvestas ? pareig? nurodyti ka?k? didingesnio. Kiekvienas ka?ko ie?ko, o Jonas ie?kodamas nurodo Krist?.

Gera tai prisiminti tokiais laikais kaip mūs?, kai turime i? naujo i?mokti skelbti Evangelij?, būti jos ?enklu pasaulyje. Mes neprivalome būti teologi?kai gerai pasikaust?, bet tai, kas daro mus ?domius pasaulio akyse, yra jausmas, kai ?mon?s, susitik? su mumis, sutinka ?mog?, nusprendus? būti savimi. Saky?iau, kad tai pati pirmoji evangelizacijos forma.

Jonas Krik?tytojas nesako: ?A? esu Mesijas, a? esu Kristus“. Visas jo gyvenimas – tai sakyti savo mokiniams: ?Jūs galite sau leisti tur?ti klausim?, galite leisti sau ie?koti Dievo“. Būt? gra?u, jei mūs? patirtys, ma?os ar didel?s, maldos akimirkos, susitikimai, buvimas Ba?ny?ioje pastūm?t? mus sekti jo pavyzd?iu, klausti, tikint, jog atsakymas egzistuoja.

Jonas surado tai, kas suteikia prasm? jo gyvenimui.

Ir tod?l jis sako: ?Būkite atidūs, paruo?kite keli? Vie?pa?iui, nemiegokite, nesnūduriuokite, Vie?pats eina pro ?al?, neleiskite Jam nueiti. Dievas yra, bet jei u?merksite akis, Jo nei?vysite“.

Jonas Krik?tytojas skolina savo bals?, bet jo ?od?iai priklauso ka?kam kitam.

Jonas liudija ?vies?, bet jis n?ra ?viesa.

Jis yra Balsas, kuris ?aukia ?od?.

Mes tai vadiname Ger?ja Naujiena…

Kartais manome, kad liudyti - tai kalb?ti apie Krist? ir rodyti J? kitiems.

Atrodo, kad ?io sekmadienio Evangelija mums sako, jog liudyti – tai tur?ti dr?sos pasakyti, jog mes nesame Kristus.

Tai rei?kia: atvirai prisipa?inti, kad negalime i?gelb?ti niekieno gyvyb?s, negalime padaryti ?mogaus absoliu?iai laimingu, kad negalime u?pildyti sprag?, ?iojin?i? mus supan?i? ?moni? ?irdyse.

Sakyti, kad nesame Kristus, rei?kia: skelbti savo paklydus? ?mogi?kum?, savo ribotum?, savo neveiksnum?.

N? vienas i? mūs? negali pasakyti, kad sugeb?s i?gelb?ti ?mones nuo blogio. Mes galime būti tik ?balsas“, ilgesys, kryptis, bendryst?, palaikymas, i?tiesta ranka. Ta?iau jei leisime, kad mus paliest? ?odis, sekdami Jono Krik?tytojo pavyzd?iu, tapsime Laukiamojo ie?kotojais, patys būdami tikri, kad Jis mus jau surado…